Komfortiško mikroklimato standartas

Komfortas – subjektyvi sąvoka kiekvienam.

Tai kas – jaukiai šilta ir malonu vienam žmogui, kitam gali būti per šalta. Individualios asmenų patirties statistiniai vidurkiai buvo naudojami parengiant Europos komforto standartą EN 7730. Šis patogumo standartas EN 7730 apibūdina termiškai patogų patalpų mikroklimatą: “Termiškai patogus patalpų klimatas yra tokioje darbo zonoje, kur prognozuojamas šiluminiu komfortu nepatenkintų asmenų procentas yra maksimum 10% (PPD yra mažesnis arba lygus 10%)”.

Specifikacijos dažnai remiasi EN 7730 standartu, kuris naudoja tokius 3 svarbius terminus:

• Prognozuojamas vidutinis patyrimas: PMV (-3 iki +3).
Tai yra prognozuojama vidutinė nuomonė dėl patiriamo šiluminio komforto 7 balų skalėje. -3 yra per šalta, 0 yra neutralu ir +3 per šilta. Specifikacijos dažnai nurodo PMV vertės lygį nuo -0,5 iki +0,5 (su 10% arba mažesniu PPD).

• Prognozuojamas nepatenkintųjų procentas: PPD (%).
Prognozuojamas nepatenkintų asmenų procentas šiluminio komforto atžvilgiu. Net ir “idealiame” patalpų mikroklimate su nuline PMV verte, PPD yra dar 5%. Kitaip tariant, koks idealus patalpų klimatas bebūtų, apie 5% asmenų liks nepatenkinti.

• Traukos (skersvėjo) reitingas: DR (%).
Prognozuojamas nepatenkintų asmenų procentas dėl skersvėjo.

EN 7730 standartas apibrėžia 3 komforto klases (žr. toliau pateiktą lentelę):

Kuo didesnis nuokrypis nuo šių idealių sąlygų, tuo daugiau žmonių jaus prastą patalpų mikroklimatą. Apskritai, tai reiškia, kad idealiame patalpų mikroklimate asmuo patiria šiluminį komfortą arba, kitaip tariant, toks mikroklimatas yra termiškai neutralus.

Šiam šilumos balansui, arba prognozuojamam vidutiniam potyriui (PMV) turi įtakos:

• Patalpų parametrai, pavyzdžiui, kambario ir sienų temperatūra, drėgmė ir oro greitis

• Medžiagų apykaita, aktyvumo lygis ir individo drabužiai

Kambario temperatūra – tai oro ir šiluminės temperatūros vidurkis.

Supančių sienų temperatūra – sienos, o dalinai ir lauko fasadai (su stiklo paketais), gali būti šilumos ar šalčio šaltinis.

Oro greitis – komfortiškų ar priimtinų oro srautų patyrimo laipsnis priklauso nuo temperatūros ir turbulencijos lygio. Šiltesnėje aplinkoje yra priimtinas didesnis, iki 0,25 m/s oro srauto greitis palyginti su 0,15m/s šaltesnėje aplinkoje; viršijus šias ribas, žymesnis oro srautas jaučiamas kaip skersvėjis.

Oro drėgnumas – santykinė oro drėgmė iki 50% vasarą yra komfortiška. Jei drėgnumas viršija 70%, pradeda jaustis lipnumas. Žmonėms vis sunkiau pakelti karštį ir jie pradeda pastebimai prakaituoti. Žiemą oro drėgnumas negali būti mažesnis nei 30%. Oras turi būti vėdinamas ir kondicionuojamas taip, kad išlaikytų drėgmę tarp 30 ir 50%.

Įrangos šiluma – įranga, pvz., kompiuteriai, spausdintuvai, ekranai, apšvietimas, kavos aparatai ir t.t. naudoja elektros energiją, kuri virsta į šilumą. Jie yra šilumos šaltiniai, kurie turi vietinį, lokalų poveikį patalpų oro srautui.

Asmenų skleidžiama šiluma – nuo žmonių fizinio aktyvumo priklausantis metabolizmas skatina šilumos gamybą ir išsiskyrimą į aplinką per konvekciją, spinduliavimą ir garavimą.

Konvekcija – šilti objektai ir asmenys sukuria mažesnio tankio aplinkos orą, tuo generuodami oro srautą (natūrali konvekcija). Konvekcijos laipsnis priklauso nuo temperatūrų skirtumo ir objekto dydžio.

Radiacija – paviršių temperatūros skirtumai skatina šilumos perdavimą spinduliavimo būdu.

Garinimas – kad odos drėgmė (prakaitas) ir plaučių drėgmė (kvėpavimas) būtų pašalinta iš kūno reikia energijos.

Drabužių laidumo koeficientas – drabužiai labai įtakoja asmenų šiluminės izoliacijos lygį. Kadangi moterų drabužiai dažniausiai lengvesni nei vyrų, jų komforto lygis bendroje gyvenimo-darbo aplinkoje patiriamas skirtingais laipsniais. Štai kodėl vyrai gali sušilti, o moterys sušalti anksčiau.