Sveikesnė aplinka pastatuose

Pastaruoju metu dažnai girdime klausimus, kaip galime apsaugoti mūsų sveikatą pastatuose, kaip sukurti apsaugančią nuo infekcijų plitimo aplinką, kaip patalpų mikroklimatas įtakoja žmonių savijautą bei darbingumą, jiems būnant uždarose erdvėse iki 90 % laiko. Šie klausimai tampa aktualesni ne tik specialistams, bet ir visiems žmonėms. O dar aktualesnė ši tema tapo Covid-19 pandemijos fone.

Pastatai buvo pradėti statyti siekiant apsaugoti mus nuo priešiškos aplinkos. Tačiau dėl nuolatinio energijos ir eksploatacinio efektyvumo siekimo bei dirbtinių medžiagų naudojimo pasiektas šalutinis efektas – pastatai gali mus susargdinti.

Ar teko girdėti tokį terminą „sergančio pastato sindromas“? Tai reiškinys, kuomet prastas pastato mikroklimatas tampa žalingu žmogaus sveikatai. Ir kiekvienas iš mūsų, praleidžiantis daug laiko pastate, yra veikiamas pastato šildymo, vėdinimo ir oro kondicionavimo sistemų.

Patalpų oro kokybė – ypač svarbi siekiant apsaugoti pastato naudotojų sveikatą. Ir turbūt mažai atsirastų abejojančių, kad sveikesnis patalpų klimatas biuruose, mokyklose, ligoninėse ir senelių namuose būtų labai naudingas verslui, sveikatos apsaugai ir šalies ekonomikai. Bet vis dar skiriama nepakankamai dėmesio tiek mikroklimato sistemoms, tiek jų optimaliai veiklai, nors vis daugiau moksliškai pagrįstų tyrimų dokumentuoja oro kokybės poveikį imuninei sistemai ir kvėpavimo takų infekcijų plitimui.

Moderniame pasaulyje žmonės devynis dešimtadalius savo gyvenimo bendrauja, dirba, miega ir keliauja uždarose erdvėse. Tad nenuostabu, kad virusinės kvėpavimo takų infekcijos dažniausiai ir perduodamos iš žmogaus žmogui patalpose.

Žmonėms didžiausia grėsmė susirgti kyla pastatuose, kur daug žmonių yra uždarose patalpose ir kur yra jau sergančių asmenų. Kvėpavimo takų infekcijos lemia didelius produktyvumo nuostolius ir sukuria dideles sveikatos priežiūros išlaidas, kurias turi padengti verslo įmonės ir visa visuomenė. Katastrofiškas pasekmes ekonomikai, uždarant daugelį veiklų, puikiai įrodė koronaviruso situacija.

Norint apsisaugoti nuo virusų plitimo patalpose, galima imtis daugybės atsargumo priemonių, atsižvelgiant į užkrato pernešimo veiksnius. Dėl kontakto ir didelių lašelių perdavimo – visos atsargumo priemonės, tokios kaip gera rankų higiena, čiaudėjimas į sulenktą ranką, atstumų laikymasis ir nosį bei burną dengiančios kaukės dėvėjimas, yra veiksmingos ir leidžiančios sumažinti infekcijos riziką. Šios atsargumo priemonės neveiksmingos, jei ore sklinda mažosios dalelės.

Be atsargumo priemonių, susijusių su gera rankų ir paviršių higiena, mažųjų dalelių plitimas patalpose reikalauja nustatyti vidinių patalpų mikroklimato veiksnius, kuriuos galima kontroliuoti, siekiant sumažinti perdavimo riziką. Svarbu atsižvelgti į tai, kad virusinės dalelės gali susitraukti, tačiau išlieka užkrečiamos ir plinta oru.

Patalpose oro kokybė akivaizdžiai vaidina pagrindinį vaidmenį. Tyrimais įrodyta, kad oro, temperatūros ir santykinės oro drėgmės reguliavimas yra veiksminga oru plintančių dalelių mažinimo strategija: optimizuotas vėdinimas, naudojant daug gaivaus oro, sumažina SARS-CoV-2 infekcijos riziką, pvz., silpninant ir pašalinant užkrato virusines daleles, o pernelyg žemas drėgmės lygis reiškia, kad virusai gali likti gyvybingi ir toliau sklandyti ore.

Vienas iš galimų ir efektyvių užkrato perdavimo oru mažinimo sprendimų – lauko oras. Norėdami išlikti sveiki, turime dažniau išeiti į lauką ir įkvėpti gryno oro. Tas pats galioja ir patalpose, ir lauke: kuo daugiau gryno oro yra patalpoje, tuo mažesnė virusinių dalelių koncentracija. Aukštos klasės filtrai ir tinkamo oro patekimas taip pat yra svarbūs veiksniai: kuo daugiau dalelių sulaikoma filtruojant ir kuo mažiau patalpoje iškvėpuoto oro, tuo geriau.

Vėdinimo įrenginiai gali kontroliuoti reikiamą gryno oro ir patalpos oro kiekio patekimą į patalpą ir iš jos. Kuo didesni oro srautų mainai, tuo mažesnė infekcijos rizika. Idealus oro mainų greitis priklauso nuo pastato naudojimo ir žmonių skaičiaus patalpoje. Reikėtų pažymėti, kad dėl didesnių pokyčių gali padidėti energijos suvartojimas ir sumažėti santykinės drėgmės lygis. CO2 (anglies dioksido koncentracijos ore) lygio tikrinimas yra praktiškas būdas nustatyti, ar patalpa gerai vėdinama. Oro kokybė laikoma gera, kai CO2 koncentracija yra mažesnė nei 1 000 ppm (dalys milijonui).

Virusų pernešimui oru ir gyvybingumui didelę įtaką daro ir santykinė patalpų oro drėgmė. Mažiausias pavojus užsikrėsti pasiekiamas esant santykinei oro drėgmei nuo 40 iki 60%. Tuo pačiu šis diapazonas ir efektyviausiai veikia žmogaus imuninę sistemą.

Bet užtikrinti ir išlaikyti tokį santykinės drėgmės diapazoną  be drėkinimo sistemos sudėtinga. Oras išsausėja dėl sezoninių veiksnių, pastato savybių ir bazinės fizikos sąveikos. Dažnai sausas oras perkeltine prasme yra „pagaminamas namuose“.

Kai oras patalpose yra šildomas ir tuomet atidaromi langai arba gaivus oras patenka per mechaninę vėdinimo sistemą, toks oras pradės sausėti. Kuo vėsesnis lauko oras, tuo mažesnė jo galimybė absorbuoti vandenį – ir jis tampa sausesnis. Jei toks šaltas, sausas lauko oras pateks į pastatą, santykinė oro drėgmė greitai nukris, kai oras bus toliau šildomas. Tada oras bando atkurti pusiausvyrą: jei nebus įrengtos drėkinimo sistemos, oras bandys prisisotinti, pasisavindamas drėgmę iš bet kokių patalpoje esančių medžiagų, konstrukcijų ir žmonių kūnų.

Prieš įjungiant drėkinimo sistemą, svarbu patikrinti oro apykaitos greitį ir temperatūrą. Lauko oro dalis patalpose turėtų būti sumažintas iki minimumo, ypač žiemą. Reikėtų vengti pastoviai atidarytų langų ir pernelyg aukšto oro mainų greičio, kad oras neišsausėtų. Patalpos taip pat neturėtų būti per daug šildomos: ideali temperatūra šiuo atveju yra 20–22 °C.

Dėka drėkinimo sistemų, pastatuose galima išlaikyti santykinę drėgmę saugiose 40 – 60% ribose, tiek higienos, tiek energijos taupymo aspektu. Priklausomai nuo pastatų sąlygų ir reikalavimų, galima įdiegti centralizuotas sistemas į vėdinimo ir oro kondicionavimo sistemas arba galima naudoti vietines, tiesioginio patalpų drėkinimo sistemas.

Per didelis CO2 lygis, per didelis šildymas, labai mažas drėgnumas ir oro tarša nuo smulkių dalelių ir lakiųjų organinių junginių (LOJ) kelia grėsmę sveikatai, o taip pat mažina produktyvumą. Neturint tinkamų matavimų, sunku nustatyti pagrindines „sergančio pastato sindromo“, dienų, kurias praleidome dėl ligos, ar greito kvėpavimo takų infekcijų plitimo priežastis.

Siekiant užtikrinti nuolatinį oro kokybės stebėjimą ir kiekybinį įvertinimą, rekomenduojame įsirengti jutiklius ir stebėjimo sistemas, kurias galima lengvai pritaikyti bet kuriame pastate.  Kartu su judesio jutikliais pilnai integruotos sistemos gali aptikti žmonių, esančių tam tikroje patalpoje, skaičių. Tokių jutiklių ir automatinių sistemų pagalba grynas oras, temperatūra ir drėgmė yra reguliuojami automatiškai. Tuo pačiu renkami statistiniai duomenis apie vėdinimo efektyvumą ir galimai patobulintą patalpų orą. O valdomos patalpų oro kokybės įrodymas nuolat stebint jutiklių matavimus yra svarbus reikalavimas daugelio tipų pastatų sertifikavimo programoms, pvz. tarptautiniam WELL sertifikatui ir kt.